Juk dar pameni – lėkėme sparčiai, draikės vėjy pašėlusiai karčiai, tik pirmyn – ošė svaigiai versmė – vienas tikslas, viena nuodėmė. Kai pailsom – aš skyniau gėles, ir paleidau tavas vadeles ... Išsisklaidė laukuos mano pasakos, vėjo gūsyje pėdsakai pasagų. Gal tai laisvė klajoti vienai – vadeles stipriai spaudžia delnai ir pirmyn neša laiko tėkmė, juk sugrįš mano žirgas – sėkmė...